Barbarizmas – jau praeity
Vyno kultūra Europoje atsirado dar iki romėnų: antikinėje Graikijoje vyną šlovino poetai, istorikai ir menininkai. Graikų vyno dievas Dionizas išreiškė ne tik nuodijančią vyno galią, kai juo piktnaudžiaujama, bet ir jo naudingą visuomeninį poveikį.
Išties, anot senovės graikų istoriko Tukidido, žmonės prie Viduržemio jūros pradėjo vaduotis iš barbarizmo, kai išmoko auginti alyvmedžius ir vynmedžius.
Švęsti saikingumą
Vyndarystė Europoje gimė Romos imperijai plečiantis Viduržemio jūros regione; tuo metu įsikūrė dauguma iki šių dienų išlikusių svarbiausių vyno regionų. Net ir tais laikais vyndarystėje buvo svarbu kruopščiai užauginti derlių, o tai paskatino skirtingų vynuogių veislių ir auginimo būdų vystymąsi.
Atsirado statinės vyno laikymui ir gabenimui, pirmąkart buvo panaudoti buteliai, o kai kuriems regionams įgijus gero vyno gamintojo vardą, susikūrė netgi šiokios tokios apeliacijų sistemos užuomazgos. Vyno gamyba vis labiau tobulėjant, jo populiarumas augo, ir visuose Romos imperijos miestuose tapo įprastos vyno užeigos.
Amžiams bėgant, vyndarystės menas paplito Prancūzijoje, Ispanijoje, Vokietijoje ir dalyje Didžiosios Britanijos. Iki to laiko vynas jau buvo laikomas kasdienės mitybos dalimi, ir žmonės pradėjo dažniau rinktis stipresnį, svaresnį vyną. Europiečių pomėgis gerti vyną išliko ir viduramžiais: iš dallies dėl to, kad gerti vandenį vis dar buvo nepatikima – vynas buvo vartojamas kaip alternatyva prie maisto. Tuo pat metu vynuogininkystė ir vyndarystė vis tobulėjo, nes visame žemyne atsirado ūkius valdančių vienuolynų, kurie davė pradžią vieniems geriausių Europos vynuogynų. Pavyzdžiui, benediktinų vienuoliai tapo vienais didžiausių vyno gamintojų visoje Europoje. Jie valdė vynuogynus Prancūzijoje, Šampanės, Burgundijos ir Bordo regionuose, taip pat Reingau ir Frankonijos regionuose Vokietijoje. Pirkliai ir kilmingieji vynu užgerdavo kiekvieną valgį, jų rūsiai buvo pilni vyno.
Vyno aukso amžius
XVII–XVIII a. patobulėjus vyno gamybos technologijai ėmė rastis aukštesnės kokybės vyno, pradėti naudoti stikliniai buteliai, užkemšami kamščiais, išrastas kamščiatraukis. Tuo metu spurtavo Prancūzijos vyno pramonė, pirkliai iš Nyderlandų, Vokietijos, Airijos ir Skandinavijos ypač vertino Bordo klaretus. Bordo mainė vyną į kavą ir kitas paklausias prekes iš Naujojo Pasaulio, taip padėdama įsitvirtini vynui besikuriančioje pasaulinėje rinkoje. Nors XIX a. vyno pasaulyje laikomas aukso amžiumi, jis neapsiėjo be tragedijos.
Apie 1863 m. dauguma Prancūzijos vynmedžių nukentėjo nuo filokseros – vabzdžio, kuris siurbė vynmedžių šaknų sultis. Kai paaiškėjo, kad amerikietiški vynmedžiai atsparūs filokserai, buvo nuspręsta pasodinti amerikietiškų vynmedžių filokseros nuniokotuose regionuose. Taip atsirado hibridinių veislių, vyno įvairovė dar labiau išaugo.
Vynas šiandien
Per pastaruosius 150 metų vyndarystės menas ir mokslas patyrė revoliucinį perversmą. Atsiradus šaldytuvams vyninės galėjo lengviau kontroliuoti temperatūrą fermentacijos metu ir pagaminti aukštos kokybės vyno karšto klimato regionuose. Derliaus nuėmimo mechanizavimas leido vyndariams išplėsti vynuogynų plotus ir efektyviau juos išnaudoti. Nors vyno pramonė susiduria su iššūkiu, kaip patenkinti didžiausios visų laikų rinkos paklausą neprarandant individualių vynų savybių, technologijos gali užtikrinti nuolatinį kokybiškų vynų tiekimą. Tai, kad vynas vertinamas moderniais laikais, rodo pagarbą laikui nepavaldžiam vyndarystės menui ir vyno svarbą Europos ir pasaulio kultūros istorijai ir įvairovei.